Gyvenimas – kalėjimas iki gyvos galvos.

Ir vėl rašau po ilgos pertraukos. Buvau neplanuotai išvežta į kaimą, tad taip ir išėjo. Visą savaitę tiesiogine ta žodžio prasme miriau. Iš karščio. Dar nepamenu, kad kada būtų tekę išgyvent tokią karštą vasarą. Tai visą tą savaite kaime nenuveikiau nieko doro. Ryte atsikeldavau apie 10h, papusryčiaudavau, tada sėdėdavau ilgai ir nuobodžiai, tai teliką žiūrėdavau, tai knygą skaitydavau, tai dar ką. Po to eidavau išsimaudyt į mažą prūdą šalia namų. O tada vėl ką nors nežymaus veikdavau. Atėjus vakarui tekdavo šiek tiek padirbėt, t.y. tekdavo sutvarkyt tvartą. Bet kiek tai trukdavo ? Gal valandą. Gal dvi. O po to vėl tas nieko neveikimas. Grįždavau namo, pavalgydavau, pažiūrėdavau teliką ir į lovą, nes po dienos tiek būdavau nusikalus, toks vaizdas, kad visą dieną būčiau laukus arus. Ir taip visą savaitę. O dabar… Orai atvėso. Ir tai vėl negerai, nes man šalta! Galėtų būt kokie 25 laipsniai ir taip visą vasarą laikytis, tai nee. Iš pradžių vėsu (~15), po to nenormaliai karšta (~40), o dabar vėl… Vienu žodžiu - beprotnamis !

O dabar jau keturios dienos, kaip aš sėdžiu namie ir nieko neveikiu. Na buvau išlėkus į kiną, bet tik tiek. Mano mama pasiėmus atostogas, tai nelabai kur ir beišeisi… Ech, mama.. Neramu man dėl jos… Jos sveikata vis blogėja, o gydytojai niekaip negali pasakyti kas jai. Ir tai varo mane iš proto! Nepasakyčiau, kad aš ir mano mama - geriausios draugės. Nee, į tai nė iš tolo nepanašu. Bet didžiausiomis priešėmis irgi neesame. Jai kai kuriuos dalykus papasakoju, bet ne viską. Ir šiaip savo mamos nepavadinčiau pačia blogiausia pasaulyje. Kai draugės man pasipasakoja, kad joms neleidžia to ar ano, aš pagalvoju “Kaip gerai, kad turiu savo mamą, kuri man leidžia daugmaž viską.” Džiaugiuosi, kad turiu savo mamą ir kad ji tokia ir ne kitokia. Dėl jos aš nė geriu nė rūkau, kaip dauguma mano amžiaus paauglių. Kaip ji man pasakė “Erika, nori parūkyt? Pasakyk man. Aš tau nupirksiu pakelį cigarečių, turėsi jį visą surūkyt per vieną dieną. Nemanau, kad po to norėsi rūkyt.”  Myliu savo mamą, kad ir kaip mes su ja ir besutariam ! :)

Didžiausi linkėjimai,

Erika :)*

Štai aš ir vėl čia. Po ilgo poilsio stovykloj ir dar kiek nusimuliuotų dienų. Bet nesvarbu. Jau pradėjau jaust vasarą ! Karštis, saulė, vanduo, naujos pažintys ! Tai - nerealu ! Labiausiai džiaugiuosi laiku, praleistu stovykloje (Balsiuose). Pirmą dieną atvažiavus pagalvojau “Kokio velnio aš čia važiavau?”. Bet po kiek laiko įsivažiavau, pradėjau jaustis daug drąsiau. Esu dėkinga už visas nuostabias (ir nelabai) akimirkas Gabrielei, Monikai, Kamilei, Ievai, Eglei, Karoliui, Artūrui, Nikitai, Tomui, Karolinai ir kitiems ! Jūsų dėka stovykla buvo tokia, kokia ir turėjo būt ! Tos diskotekos, tie renginiai, būreliai, naktinis “Uno” pasišviečiant telefonais, sportas už žiūrėjimą pro langą, laiškelių rašymas ir daug kitko… Didelis didelis ačiū Artūrui, už tai, kad paskutines stovyklos dienas padarė įdomesnes negu kitos. (blush) Jei ne tos trys įkiruolės, tai nežinau kuo ten viskas būtų pasibaigę. :D Ačiū už tą nuostabų laiką ! Myliu Jus visus ! Pasiilgsiu !

O tiem, kas dar nepajuto vasaros (nors abejoju ar tokių yra), tai staigiai lipkit nuo kompiuterių ir eikit džiaugtis vasara, šiltu oru, nes ne už ilgo vėl mokslo metai, vėl bemiegės naktys norint iškalt fizikos formules ar pasiruošt lietuvių kontroliniui. Tad brangieji, džiaukitės vasara kol galit !

Karščiausi linkėjimai,

Erika :)*

Ech, sekmadienis… Esu nusikalus kaip šuo. Atsidirbau matyt visiems metams į priekį. ;D Maniau, kad sodyboj bus blogiau, bet kaip matau, kažkaip ištvėriau ten. :D Bet tiesą pasakius nenorėčiau ten grįžt. Niekada !! Kuo jau ten taip blogai ? Am, nežinau. Visų pirma, ten visiškai nėra ką veikt, antra, aplink keliolikos kilometrų spinduliu nėra nė vieno bendraamžio. Vieni diedai arba maži vaikai. Ar tai normalu ?! Manau, kad nee.

Birželio 25d. “atšventėm” (jei tai būtų galima pavadint šventimu) Michael’o Jackson’o mirimo metines. (Tuos, ką aš užknisu šia tema, siūlau toliau neskaityt :) ). Buvo abydna, kad ta proga nenusivilkau iki JAV ambasados, bet nieko. Mažą minėjimą pasidariau namuose. Uždegiau kelias žvakutes, padėjau jo dvi biografines knygas su jo nuotraukom (nes normalių nuotraukų neturėjau, o printeris normaliai nebespausdina -.-’ ) ir pagerbiau tylos minute. Tada visą likusį vakarą klausiau jo dainų. Mm. Gaila, kai tokie gabūs ir nuostabūs žmonės iškeliauja. Manykit Jūs ką norit, bet Jacksonas man yra viskas. Vienu žodžiu - Dievas. Pamenu, kaip mama man pasakojo, kai būdama maža aš šokdavau, kai grodavo jo dainos. Neneigsiu, dabar irgi pašoku… :DD Bet Jums geriau to nepamatyt. ;D Dar apaksit. ;DD

Ech, buvau pasiilgus šilto oro, ir štai, pagaliau jis už mano lango !! Nerealiai fainas oras ! Ir aš labai tikiuosi, kad toks jis išliks iki liepos 1d. ir laikysis bent jau iki 11d. , nes visai nenoriu sėdėt stovykloj lievu oru.

Esame žemėje laikini svečiai. Didžiausią gyvenimo dalį praleidžiame besiaiškindami savo apsilankymo tikslą ir prasmę. Mūsų laikas čia pasibaigs tamsaus neatšaukiamo svečio, vardu mirtis, glėbyje. O dabar mes gyvename savo troškimais, palaikydami ryšį su pasaulėliu, kurį vadiname kaiminyste.

Taip pat pagerbkime tylos minute vakar mirusį iškiliausią Lietuvos politiką A. M. Brazauską ! :)

Gražios savaitės,

Erika :)*

Negalvojau, kad kada tai pasakysiu, o tuo labiau parašysiu Bloge, bet myliu savo sesę ! Galiu drąsiai pasakyt, kad ji - nepakartojama, nuostabi ir be abejo protinga. Ją drąsiai galiu pavadint savo geriausia drauge. :) Ji žino tai, ko nežino daugelis, ji yra ta, kuriai aš manyčiau tikrai galiu pasiguost. Patinka man ir tai, kad dažnai klausinėjam viena kitos ką apsirengt. Ech.. Aišku, tarp mūsų būna ir įvairiausių barnių, pykčių ir pan. Bet kur jų nebus, kai jai vargšeliai tenka gyvent su tokia idiote, kaip aš. Jos vietoj seniai būčiau neištvėrus. Bet nieko, žiūriu vis dar laikosi mergina. ;D Nesvarbu, kad mes esam netikros sesės, tačiau gyvenime negalėčiau pasakyti, kad ji - man ne sesė. O koks skirtumas, kas kieno motina ar tėvas ? Svarbu, kad santykiai - tikrai seseriški. ;D Meda, žinau kad kada nors perskaitysi šitą mano įrašą, tai tiesiog norėjau padėkot tau už viską. Ir nekreipk čia į mano nerišlius pezėjimus dėmesio. Žinau, kad parašytum geriau. Bet px..  Ačiū tau už Jonines ! ;D*

O tiem, kas vis dar skaito mano sapaliojimus, linkiu linksmos ir šiltos vasaros ! Neperšalkit, kai lauke toks oras ! :)

Laimė vaikščioja pas žmones pavirtus spinduliais, gėlėmis, kurias mylime…
Laimė - viena, ji negali visiems pasirodyti iš karto, ji aplanko vienus,
paskui kitus. Ir kai jos šalia nebėra, žinokime - laimė vieši pas ką kitą.
Nereikia pykti ant jos, ji grįš, kaip ir anksčiau grįždavo, kad ir kiek ilgai neužtruktų.

Linkėjimai!

Erika :)*

Atrodė bus graži diena. Diena kupina juoko, laimės džiaugsmo. Bet kur tau… Visų pirma oras buvo tikrai bjaurus, antra, manęs nepriėmė į gimnaziją. Atrodo kas čia tokio, bus tų gimnazijų. Bet mano nuomone - man galas. Į seną mokyklą visiškai nenorių grįžti. Ne dėl mokytojų ar dėl pačios mokyklos, o dėl ten besimokančių žmonių iš paralelinių klasių. Nepatinka man jie ir neįsivaizduoju savęs bendraujančios su jais. Taip pat, juk ta gimnaziją į kuria stojau nebuvo kažkokia ten prestižinė, labai kieta, į kurią būtų labai didelė atranka ir panašiai. Likau 50 laukiančiųjų sąraše. Kaip man - tai yra daug.. Nepasakosiu ką mes ten su klasioke išmąstėm, bet esmė ta, kad tiek man tiek kitai klasiokei tikrai labai abydna, nes manau mūsų nepriėmė dėl tikrai kvailų priežasčių. Manęs nenudžiugino ir tai, jog viena miela ponia/panelė mums suteikė viltį. Pasakė, jog ryt visgi galim atnešt dokumentus, nors ir neesam tam priimtųjų sąraše. Atrodo turėtume šokinėt iš laimės, ane? Taip ir buvo, kai tik išėjom iš ten. Bet grįžus namo ilgokai mąsčiau, ir mano nuojauta man šnabžda, kad kažkaip nesibaigs tai geruoju. Gal pagalvojote, ot durna merga, tiki visokiom čia nesąmonėm: nuojautom visokiom, moteriškom intuicijom ir panašiai. Bet tiesą pasakius ta moteriška intuicija niekada dar manęs neapgavo. Bet whatever, metam ją į šalį.

Kita išeitis, siųsti mamą pas dyrikę su saldainiais ar buteliuku ir kad tos gražiai pasikalbėtų. Kiek su mama tarėmės, tai ji iš pradžių tiesiog pabandys pasiskambint į raštinę, o jei ne, eis su kyšiu. Nes daugiau nematau ką ir bedaryti. :))

Skaudžiausia pripažinti, kad patys esame vienintelė visų mūsų nelaimių priežastis. (Sofoklis)

Šilčiausi linkėjimai,

Erika :)*

Už lango oras bjaurus! Nematau nė kruopelytės vasaros. Pff, tikiuosi bent per Jonines oras atšils. Ech, Joninės.. Nuostabi šventė. Kiekvienais metais vis kažką prasmingo ar įdomaus nuveikiu. O šiais… Planavau apie pasibuvimą gamtoje su draugais (ir uodais), bet žinoma, tėvai kaip visada savo. “Niekur nevažiuosi”. Nuostabu.. Vasara MANO, ką noriu tą darau. Bet nee. Į visokius kaimus matai važiuot reik. Pasakykit man, ką aš ten veiksiu?? Nebent per dienas su sese “Uno” žaisiu. Ot Joninės. Apie tokias ir tesvajoju… Nesvarbu. Kaip nors išgyvensiu.

Papasakočiau Jums ką nors linksmesnio, bet nelabai beturiu ką. Teta pasiūlė padėt jai parduot žirgus, tuomet galėtume įsigyti du naujus, tarp jų vieną mano svajonių žirgą. BET… Gaila senuosius parduot. Kažkaip su tom mergom tiek visko patirta. Labiausiai gaila mano mažutės. Ji nuostabi. Charakteriu visa į mane, galbūt todėl ir suprantam viena kitą. Ir vat, aš durna galva, nežinau ką daryt. Laisva valia parduot savo meilę ir gaut seną svajonę, ar pasilikt Ją ir svajonę matyt kaip savo ausis. Noriu ir to ir to. Bet va, taip neišeina… Gerai, baigiu verkšlent. :)

Laikykitės,

Erika :)*

“Gyvenimas. Kažin ar galima apibrėžti sąvoką gyvenimas. Ji tokia plati… Visa apima… saulę, debesis, medžius, lietaus lašus, žmones, vienadienius drugelius… Bet viską suvedus į vieną pradinį gyvenimo tašką ,gaunasi gyvenimas - stebuklas!”.

Aš myliu ! Ne vieną apibrėžtą asmenį, kaip visiem kad atrodo, bet myliu visus! Jau kelios dienos, kaip jaučiuosi lyg ant sparnų. Iš laimės nerandu sau vietos. Kodėl aš tokia laiminga? Nežinau. Išėjau vieną rytą į lauką, pajutau švelnų vėjelį, lengvai taršantį man plaukus, skaisčią saulę, paukščių balsus, ir supratau, kad nėra čia ko burbėt, kokia aš nelaiminga ir panašiai. Pasaulis gražus, ir nieko čia nebepridursi !

” Šypsokitės ir įgykite draugų; raukykitės ir įgykite raukšlių. Kam gyvename, jei ne tam, kad pasaulį padarytume šiek tiek palankesnį vienas kitam.” - [Dž. Eliotas]

Linkėjimai!

Erika :)*

Atrodo, kad tuoj tuoj išprotėsiu! Viskas mane veda iš proto. Net aš pati. Nežinau ko noriu… Niekada to nežinojau. Tai noriu draugų draugijos, palaikymo, vaikinų dėmesio, o kartais užplaukia , kad man ant visko nusišikt. Tuomet nenoriu nieko matyt. Noriu būti viena savo mažam pasaulyje. Tada aš sėdžiu ir verkiu. Ko verkiu, nė pati nesuvokiu. Tikriausiai todėl, kad esu niekam tikus, veidmainė, išlepinta kalė.

Prisipažinsiu, neretais atvejais pagalvoju apie savižudybę, bet ką tai pakeis? Tik padarysiu mane mylinčius žmones nelaimingus. Tik tai ir telaiko mane šioje apgailėtinoje žemėje. Mylimi žmonės. Tiesą pasakius tuos, mane mylinčius, suskaičiuočiau ant vienos rankos pirštu. Ir tai matyt būtų per daug. Turiu krūvą draugų, bet nė vieno negaliu pavadinti tikru… Susimąstau kodėl ? Vieniems aš šiaip nepatinku, bet apsimetinėja ir bendrauja, nes taip daro dauguma. Kiti apkalbinėja už nugarų, o treti tiesiog nesielgia kaip tikri draugai : neužjaučia, neapkabina sunkiom akimirkom, negali pripažinti to, ką aš mėgstu, o ko ne ir iš vis negali suvokti kodėl aš tokia, o ne kitokia. Ir man vienodai ką kas apie mane galvoja. Galvokit ką norit! Man po*ui. Nuo to aš nepasikeisiu. Liksiu tokia pati Erika - veidmainė kalė, patinka jums tai ar ne!

Linkėjimai iš mano mažo pasaulio !

Erika. :)*